Suprasti mažylio poreikius reikia gerokai prieš jam gimstant
Kad suprastume, kas iš pradžių kūdikį iš tikrųjų nuramina ir kaip jam padėti lengviau įsilieti į naują gyvenimą, turime prisiminti, ką jis žinojo apie pasaulį prieš gimdamas. Tai suteikia kontekstą didžiulei ir vertingai patirčiai, kuri laukia kiekvieno naujagimio.
Gimusiam vaikui viskas, ką jis patiria, yra visiškai nauja. Jo atsiradimą pasaulyje galime įsivaizduoti tarsi kelionę į keistą, svetimą šalį, kurioje kitoks klimatas, kitoks maistas, kiti ritualai ir papročiai, kita kalba. Lygiai taip, kaip patys norėtume, kad kas nors, būdamas šalia, mums švelniai padėtų apsiprasti su šia nepažįstama aplinka, to paties nori ir vaikas. Jam reikia šiltų, mylinčių, globojančių žmonių, kurie žingsnis po žingsnio padėtų priprasti prie šio keisto naujo pasaulio. Pirmas jų veiksmas turėtų būti padaryti viską, kad vaikas čia jaustųsi kuo ramiau ir lengviau, o aplinka greitai taptų pažįstama ir saugi.
Kūdikio pasaulis prieš gimstant
Prieš gimdamas, įsčiose esantis kūdikis yra tarsi kokone – ten jam keliais sluoksniais apsaugotam nuo išorinio pasaulio šilta, ramu ir saugu. Netgi oda, paties organizmo apsauginis sluoksnis, yra padengta medžiaga, vadinama verniksu (baltu vaškiniu vandens, natūralių lipidų ar riebalų mišiniu bei skysčio nepraleidžiančiomis odos ląstelėmis), apsaugančiu embrioną nuo vaisiaus vandenų. Kūdikis plūduriuoja vaisiaus vandenyse (ir juos nuryja). Palaikydamas komfortišką 37 °C temperatūrą, šis skystis suteikia kūdikiui pirmąsias informacijos apie pasaulį, kurio dalimi jis netrukus taps, nuotrupas. Nes būtent per šį skystį kūdikį pasiekia mamos patiriami skoniai ir kvapai. Per vaisiaus vandenmaišį (amnioną) bei jo skystį kūdikį gali pasiekti ir prislopinti garsai. Mamos balsas bus ypač aiškus, tačiau kūdikis girdės ir kitus balsus bei garsus iš gretimos aplinkos. Trečiąjį sluoksnį aplink kūdikį sudaro vandenmaišis, pilnas vaisiaus vandenų. Kuo labiau kūdikis augs laikui bėgant, tuo geriau jis išnaudos šią vidinę erdvę, kol susidurs su kitu sluoksniu – jį supančiomis stipriomis gimdos sienelėmis. Gimda yra mamos dubens srityje. Čia kūdikis nusileis artėjant gimimui. Pats dubuo sudaro tvirtą, gana standų apsauginį sluoksnį, bet gimdymui artinantis jis pasiduoda ir išsiplečia.
Prieš mažyliui gimstant, nuolatinį garso takelį jo pasauliui suteikia ir gretimi mamos kūno organai. Pavyzdžiui, skrandis niekada nenutyla – nuo pulsuojančios kraujotakos ir burbuliavimo žarnyne iki švelnių pilvo sienelės kilnojimųsi mamai kvėpuojant. Be to, šiame vidiniame pasaulyje kūdikis yra nuolat maitinamas per placentą ir virkštelę, todėl visiškai nesupranta, ką reiškia jausti alkį. Net emocijos ir hormonai jam perduodami, o tai reiškia, kad jis patiria mamos jausmus ir išgyvenimus. Pagaliau, prieš pat kūdikiui gimstant, palietę išorinį sluoksnį – mamos odą – su mažyliu galime bendrauti iš išorinio pasaulio: švelniai uždėti ranką ant jo mažų pėdučių, kai jos spiria į šonkaulius, ar glostyti nugarytę, kai ji būna išlenkta link mūsų.
Kūdikio pasaulis gimus
Mažyliui gimus, viskas pasikeičia. Šiltos, patogios ir saugios mamos pilvo ribos, visa apimantis aprūpinimas ir raminantys ritmai gimdoje – vaikeliui gimus visa tai staiga baigiasi. Po devynių mėnesių kūdikis atsiduria aplinkoje, kurioje yra visiškai neapsaugotas. Kai kūnas nebėra maloniai ir saugiai apgaubtas, kūdikis negali pajusti raminančių ribų (nebent jų būtų laikomasi), todėl, suprantama, jaučiasi nesaugus. Vietoje tamsių, prislopintų, švelniai rausvai violetinių atspalvių kūdikis mato ryškią šviesą ir daugybę spalvų, net jei įžvelgia tik arti esančias detales. Dabar jis gali girdėti kiekvieną garsą, nes jų nebeslopina švelnūs vaisiaus vandenys. Jis taip pat pirmą kartą kvėpuoja pats. Sluoksnių, kurie saugojo ir laikė kūdikį, nebėra. Tačiau iš tikrųjų šių sluoksnių jam vis dar reikia. Juk kūdikiai nėra pakankamai subrendę savarankiškai egzistuoti. Apibūdindamas šią naujagimių būseną, šveicarų antropologas Adolfas Portmannas sukūrė terminą „fiziologinis neišnešiotumas“3. Tai reiškia, kad dėl anatominių pokyčių žmogaus evoliucijos metu (ypač dėl vaikščiojimo stačiomis) kūdikiai turi gimti, kol jų galva dar gali praeiti gimdymo kanalu.
Tačiau gimę žmonės yra gana nesubrendę, palyginti su kitų žinduolių naujagimiais, todėl po gimimo jiems reikia daug priežiūros. Štai dėl ko svarbu mažylį apgaubti kuo daugiau raminančių „sluoksnių“, kurie buvo tokie pažįstami prieš jam gimstant, kad jo atėjimas į pasaulį būtų šiek tiek švelnesnis. Pasak amerikiečių pediatro dr. Harvey’io Karpo, naujagimiams trūksta viso trimestro brandos4. Taigi, vaikeliui gimus, per ateinančius tris mėnesius turėtume stengtis sukurti jam panašų komforto jausmą, koks jį supo iki gimstant, ir padėti jam švelniai apsiprasti su šiuo pasauliu.
Apsupkime kūdikį švelnumu ir rūpesčiu
Žinoma, mes nesame pajėgūs visiškai atkartoti sąlygų, prie kurių kūdikis buvo įpratęs būdamas įsčiose. Tačiau vos su keliomis paprastomis priemonėmis galime jam suteikti panašių potyrių, komfortą ir saugumą.
3 A. Portmann. (1941) Die biologische Bedeutung des ersten Lebensjahres beim Menschen, Schweizerische Medizinische Wochenschrift 71(32), 921–931 p.
4 H. Karp. (2016) Das glücklichste Baby der Welt. So beruhigt sich Ihr schreiendes Kind – so schläft es besser. 16th edn. Munich: Goldmann.
